Paskutinis šudo lašas

Atrodo pripratau prie savo mažojo kompiuterio. Taip pat priratau prie rašymo rusų kalba. Kone viena geresnių kalbų padedanti tinkamai išreikšti jausmus, išlaisvinti dvasią. Šiandien norėčiau būti kur nors kitur, tačiau kur, aš pats nežinau. Svarbiausia man jaustis laimingam, bet kaip tai pasiekti čia jau kitas klausimas. Man anksčiau atrodė, kad turėti daug moterų yra laimės pagrindas. Dabar man atrodo, kad tai tera Holyvudinis mitas. Taip, kai esi viskuo patenkintas iki tokio lygio kad atrodo kad tuoj bamba iššoks ir išmuš kokiam nors atsitiktiniam  praeiviui akį, jos gali tą laimę padvigubinti. Tačiau, kai esi liūdnas jos gali padvigubinti taip pat tavo liūdesį. Taip man atrodė anksčiau, dabar pats nežinau kuo tikėti. Esu kaip tuščias puodukas, kuris laukia kol jį kas nors pripildys. Bet dažnai mano puodukas būna tiesiog prišiktas. Esu gan uždaras žmogus ir stengiuosi su tuo gyventi. Atsiriboti. Susitakyti. Pakeisti. Išvalyti ir vėl kuo nors pripildyti. Ir dabar mano rašymas yra visiškas klėdėjimas. Kaip vaiko su dauno sindromu, kuris maigo bet kokius klavišus ir bando išgauti garsą. Arba katė iš kurios visi tikisi kad ji varys į smėlio dėžę bet ji vis tiek myža ant sienos. Arba katė su dauno sindromu kuri myža ant sienos ir mano kad tai smėlio dėžė. Blogiausia yra tai, kad ir kiek bastysies po savo sielos užkampius vis tiek liksi be nieko. Nors iš kitos pusės man atrodo kad nuo to tampama išmintingesniu.